2013 m. gegužės 2-3 d. Birštone vykusioje Lietuvos gimnazijų asociacijos konferencijoje buvo aptarta Bendrojo ugdymo kokybės problematika Lietuvos mokyklose. Konferencijoje konstatuota, kad ugdymo kokybės samprata nėra aiškiai apibrėžta Lietuvos bendrąjį ugdymą reglamentuojančiuose dokumentuose, todėl dažnai nevienodai suprantama. Tokia situacija neretai sukuria neadekvatų švietimo kokybės vertinimą ne tik pedagoginėje bendruomenėje, bet ir visuomenėje.
Konferencijoje pabandyta išskirti esminius faktorius, kurie galėtų apibrėžti ugdymo kokybę. Neabejotina, kad vienas iš esminių faktorių, nusakančių ugdymo kokybę, yra mokinių mokymosi pasiekimai. Taip pat ypač svarbūs faktoriai yra mokinių daroma pažanga ir kokybiškas ugdymo proceso organizavimas. Be to, kokybės užtikrinimui reikalinga mokymosi motyvaciją skatinanti ugdymo(si) aplinka. Galiausiai mokinių pasirengimas tęsti mokymąsi įvairiose ugdymo institucijose ir gebėjimas sėkmingai įsitvirtinti darbo rinkoje liudija kokybišką mokyklos darbą.
Kad būtų užtikrinta ugdymo kokybė, būtina:
1. Tikslinga valstybės politika. Švietimas, kaip prioritetinė valstybės sritis, turi tapti ne deklaracija, o realių veiksmų programa. Būtinas politinių partijų susitarimas dėl ilgalaikių švietimo tikslų nustatymo ir jų nuoseklaus įgyvendinimo. Skubotai parengti sprendimai ir dažna švietimą reglamentuojančių dokumentų kaita daro neigiamą įtaką ugdymo kokybei. Be to, pastaraisiais metais dokumentuose akcentuojami siekiniai yra tapę nuo realybės atitrūkusiomis abstrakcijomis ir tai tampa simptomine yda švietime. Turime aiškiai įvardyti švietimo problemas ir pradėti jas sistemingai spręsti. Taip pat privalome visuomenei suprantamai ir drąsiai išsakyti švietimo politikos pagrindinius siekius bei nurodyti būdus, kuriais užtikrinsime ugdymo kokybę.
2. Kokybiška ugdymo institucijų vadyba. Turi būti garantuota skaidri vadovų atranka ir kompetentingas jų darbo vertinimas. Ne vadovų rotacija, bet sugebėjimas užtikrinti kokybišką mokyklų veiklą turėtų tapti pagrindiniu švietimo priežiūros tikslu. Jeigu yra blogai dirbančių vadovų, reikėtų aiškintis ir įvertinti konkrečius atvejus, o ne kelti sumaištį visoje sistemoje. Demokratiniais pagrindais grįsta vadyba turi tapti neatskiriama Lietuvos švietimo dalimi. Taip pat vadovams reikėtų suteikti daugiau savarankiškumo. Tai skatintų iniciatyvą, racionalesnį mokinio krepšelio lėšų naudojimą ir efektyvesnę vadybą.
3. Mokytojų kvalifikacija. Būtina peržiūrėti mokytojų rengimo sistemą. Turi būti pasiekta, kad į mokyklas ateitų dirbti aukštos kvalifikacijos specialistai. Todėl reikėtų įvesti dviejų metų rezidentūros laikotarpį po kurios baigimo būtų suteikiama mokytojo kvalifikacija. Ypatingą dėmesį reikėtų skirti mokytojų dalykinės kvalifikacijos tobulinimui. Reikalinga parengti naujus mokytojų atestacijos nuostatus, kurie pakeistų šiandieninę ydingą mokytojų kvalifikacijos kėlimo praktiką.
4. Ugdymo turinys. Reikalinga nustatyti bendrojo ugdymo privalomus standartus, kuriuos privalo pasiekti visi mokiniai. Būtina apibrėžti brandos sąvoką, nusakančią, kokias žinais, gebėjimus ir kompetencijas turi įgyti vidurinio ugdymo programą baigęs abiturientas. Stojantiesiems į aukštąsias mokyklas turi būti skaičiuojamas bendras visų mokomųjų dalykų vidurkis. Tai užtikrintų bendrojo išsilavinimo kokybės kilimą mokyklose. Siekiant užtikrinti vidurinio ugdymo kokybę, turi būti peržiūrėta bendrojo ir išplėstinio kursų koncepcija. Reikia siaurinti ugdymo programų apimtį, pereinant prie išsamesnio ir gilesnio atskirų temų nagrinėjimo. Be to, būtina, kad brandos egzaminų ir vidurinio ugdymo programos taptų vieninga visuma atskirai neišskiriant egzaminų programų. Taip pat valstybėje turi būti sukurta sistema, kuri užtikrintų kokybišką mokymo priemonių leidybą. Dabartinė sistema yra įgavusi komercinį pobūdį, o nuolatinis programų kaitaliojimas sudaro tam palankias prielaidas.
5. Kokybiškas ir sistemingas mokymosi pasiekimų vertinimas. Turi būti pradėtas vykdyti sistemingas ir privalomas visuotinis mokinius žinių ir gebėjimų patikrinimas nuo ketvirtos klasės. Reikia aiškiai nurodyti mokinių pasiekimų lygį, kuris būtinas sėkmingam mokymuisi vyresnėse klasėse. Taip pat mokykloms turi būti prieinami užduočių pavyzdžiai, už kurių kokybę atsakytų valstybinės institucijos. Be to, mokiniai, neišlaikę Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, neturėtų tęsti mokymosi pagal vidurinio ugdymo programą bendrojo lavinimo mokyklose. Galiausiai privalu būtų laikytis principo, kad per brandos egzaminus nebūtų tikrinamos žinios iš pagrindinio ugdymo programos.
Lietuvos gimnazijų asociacijos prezidentas Edmundas Grigaliūnas
